Didžiausią darbuotojų stygių patiriančios profesijos

„Social Innovators for Change“ – pirmasis mano Erasmus+ projektas, kuris vyk… Beveik esu tikra: jei skaitai šį atsiliepimą, tai dar dvejoji ir neužpildai registracijos formos. Registracijos kur? Atsakau – į didelį didelį nuotykį, todėl nesuk galvos ir suskubk pildyti anketą. O gal Tau neramu? Baimės – tik mūsų pačių susikurti barjerai, apsunkinantys gyvenimą. O gal pikta, nes neprisikalbinai draugų ir į projektą turi vykti „vienas“? Vėl atsakau – tik DŽIAUKIS. Panašioje situacijoje buvau ir aš. Rezultatas – nori nenori tampi atviresnis naujoms pažintims ir net oficialiai neprasidėjus projektui pradedi pamažu pažinti savo komandos narius. Girdėjau, kad sunkiau sekasi su užsienio kalba? Nė vienas projekte neliko nepakalbintas ar nesuprastas. Juk egzistuoja ne tik žodžių kalba... Sakai, kad liksi nesuprastas ir vienišas? Įsivaizduok: krūva 30 jaunų žmonių iš skirtingų šalių ir nerasti nė vienos temos, kuria galėtum diskutuoti? Krūva 30 jaunų žmonių, atvykusių su tikslu susirasti naujų pažįstamų ir linksmai praleisti laiką ir Tau vienam likti atstumtam? Skamba kaip misija neįmanoma. Taigi ... „Social Innovators for Change“ – pirmasis mano Erasmus+ projektas, kuris vyko Rumunijoje. Kodėl visa tai rašau? Nes grįžus namo dar kelias dienas skraidžiau kaip ant sparnų ir negalėjau patikėti, kad viskas baigėsi. Ir svarbiausia - Erasmus+ (tik reikia trupučio sėkmės) suteikia šansą susipažinti su asmenybėmis, kurios apverčia vidinį pasaulį aukštyn kojomis. Dabar net juokinga klausti, ar jau užpildei registracijos formą?

Sunku apsakyti tą jausmą, kuris apima sugrįžus po projekto namo. Džiaugsmas persipynęs su liūdesiu, apipintas daugybe prisiminimų ir patirčių, įgautų per tą savaitę. Atsibudęs ryte vis dar tikiesi eiti prie bendro stalo ir pusryčiaujant su naujais bičiuliais kalbėtis apie sapnus, maistą, vakarykščius nuotykius. Vis dar tikiesi pamatyti tą vieną vėluojantį ir susivėlusį čeką, atbėgantį ieškoti likusių krosano trupinių. Vis dar tikiesi išgirsti šimtą skirtingų intonacijų ir akcentų „Good morning“. Bet atsikeli, pasidarai arbatos ir tuomet belieka tik žiūrint pro langą pasvajoti apie tą nuostabią savaitę su fantastiškais žmonėmis. Projektas Italijoje buvo man aštuntas. Visi, kuriuose buvau prieš tai, vyko prieš 2 metus. Gali atrodyti gan ilgas laiko tarpas. Visada norėdavau ten nuvažiuoti vėl, būti apsuptam tų nuostabių veidų ir pokalbių, istorijų ir nuotykių, bet atidėliodavau. Darbas, studijos, ne laikas dabar... Bet laikas galiausiai atėjo ir išvykau į projektą. Tai buvo vienas geriausių sprendimų, vėl pabudinusių meilę žmonėms.

Prieš kiek daugiau nei savaitę grįžau iš jaunimo mokymų, vykusių Larnakoje, Kipre. Tai buvo pirmasis mokymų tipo projektas, kuriame dalyvavau. Mokymų metu vykdėme įvairias paskirtas užduotis agro-verslininkystės tematika. Visada dirbome grupėse – tai mums leido geriau pažinti kitus projekto dalyvius, sužinoti informacijos apie skirtingas šalis bei jų kultūrą, pasiekti puikių rezultatų. Be teorinių paskaitų ir praktinių užduočių, turėjome ir kitų įdomių veiklų: žaidėme žaidimus, turėjome tarpkultūrinių vakarų renginius, kurių metų degustavome kiekvienos šalies dalyvių užkandžius, vykome į ekskursiją į Kipro sostinę – Nikosiją. Mokymai buvo reikalaujantys daug jėgų, programa buvo intensyvi, tad man, neturinčiai patirties mokymuose, visa tai kiek išvargino, tačiau parsivežtos žinios, patirtis bei nauji draugai, sutikti projekto metu, viską atpirko.

Pirmas kartas - baisu, pirmą kartą sutikti žmonės - irgi baisu, bet prie visa ko prisideda smalsumas ir noras sužinoti, o kaip bus toliau. Pirmi pasisveikinimai oro uoste, pirmi pokalbiai ir susipažinimai.. Na gerai, praėjo 15 minučių, o jau drąsiau, bet čia tik Lietuva, tavęs dar laukia projekto šalis.. šalis, kurioje tu praleisi ateinančią savaitę, kurioje tu galbūt suprasi, kokiu keliu nori tęsti savo kelionę, gyvenimo kelionę. Nesklandumai, nerimas ir jaudulys nublanksta prieš norą pažinti ne tik kitus, bet ir save, atrasti naujus įgudžius ir sugebėjimus. Kelionės tam ir yra skirtos, jos tuom ir žavi, kiekviena kelionė yra individuali, ji turi savo charakterį, gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų pusių, bet kaip ir asmuo ji gali labai sužavėti. Būtent tokia ir buvo kelionė į Rumuniją. Žavinga, intriguojanti ir nenuspėjama.

Visada svajojau keliauti, pažinti kitas kultūras, sutikti kitokius žmones, tačiau niekad neišdrįsdavau to įgyvendinti ir tik pavydėdavau visur keliaujantiems draugams. Tuomet išgirdau apie ne pelno siekiančią Unique Projects organizaciją, kuri organizuoja jaunimo mainus ir projektus svečiose šalyse. Vis nedrąsiai pagalvodavau, kaip būtų smagu prisijungti prie kitų ir išvykti kažkur, kur galėčiau ne tik patobulėti visapusiškai, bet ir atrasti naujus kraštus. Netikėtai pamačiau, jog Unique Projects organizuoja mainus Italijoje, projekte ,,Eco – photography: environment through the eye of the lens“. Kadangi fotografija yra mano hobis nuo pat mažens, o rūpinimasis aplinka, mano nuomone, turi būti kiekvieno iš mūsų prioritetas norint gyventi sveiką ir pilnavertį gyvenimą, nutariau nebe svajoti, o daryti. Nedelsdama užpildžiau anketą ir po kurio laiko sužinojau, kad buvau atrinka dalyvauti. Prieš kelionę mane apniko daugybė abejonių, jog nesusikalbėsiu, nepatenkinsiu projekto lūkesčių, nuvilsiu komandos draugus. Visgi kiekviena Kaljaryje praleista diena buvo tik geresnė ir geresnė! Su kitų šalių jaunimu tapome tarsi didelė šeima, kuriai linksmai leisti laiką ir bendrauti nekliudė net kartais iškylantis kalbos barjeras. Mus visus vienijo fotografija ir rūpestis aplinka. Man asmeniškai didžiausia dovana, kurią gavau yra tai, jog šis projektas privertė mane perlipti savo komforto zoną ir išlįsti iš kiauto. Net pati nustebau, kai supratau, jog be baimės kalbu man svetima kalba su kitataučiais, siūlau savo idėjas ir diskutuoju. Ir man tai puikiai sekėsi! Esu be galo laiminga ir dėkinga už šią galimybę atrasti save, įgyti patirties, pažinti svetimą šalį ir kitas kultūras. Taigi, jei dar dvejoji, tai vyk visas abejones ir išdrįsk patirti tai, ko niekad nepamirši!

Tai buvo jau trečias mano projektas, bet jis neabejotinai pranoko visus mano lūkesčius. Nuo pat pirmosios projekto dienos buvo galima pajusti ypatingą atmosferą projekte. Kadangi projekto tema – komunikacija, buvo galima aiškiai pajusti kaip dalyviai mokosi naujų įvairių bendravimo būdų, mokosi dirbti tiek su savimi, tiek komandoje. Projekte turėjome progą išbandyti regbio sporto šaką, kuri sustiprino komandos dvasią, daug meditavome, diskutavome, kalbėjomės jautriomis temomis ir stengėmės pažinti save bei kitus, taip pat įtraukėme ir vietos bendruomenę į projekto veiklas. Ne tik įdomi projekto programa, bet ir Italijos gamtos grožis, ypatinga senovinė architektūra ir be galo atviri ir šilti žmonės paliko didelį įspūdį. Gyvenome Aleksandrijos miestelyje, todėl galėjome pajusti tikrą, neturistinę Italiją. Niekada nepamiršiu nuostabių emocijų, kurias patyriau šiame projekte, visų įdomių ir šiltų pokalbių, skirtingų ir tuo pačiu kažkuo panašių dalyvių, kurie ir sukūrė tą puikią atmosferą. Tokie projektai puiki galimybė mokytis ir geriau pažinti save bei kitus tarpkultūrinėje erdvėje!

Jaunimo mokymai Norvegijoje “One Last Chance” buvo išties įspūdingi bei tapo viena įsimintiniausių mano kelionių. Dar nepasiekus projekto vietos oro uosto, jau užbūrė Norvegijos gamta, kuri buvo pasakiško grožio ir akimirksniu tapo mano „favoritine”. Ne ką mažiau įkvėpė ir patys mokymai, nors tema - konfliktų valdymas atrodytų sudėtinga, tačiau, kaip ir visuose Erasmus+ mainuose, pasitelkiant neformalaus ugdymo metodus ir charizmatiškus trenerius, tapo lengvai suprantama. Išmokome, kaip valdyti konfliktus, kaip numatyti jų atsiradimą, kaip sumažinti padarinius bei kaip galima jų išvengti. Visą procesą lengvai pajautėme pasinaudoję pažangiais mokymo metodais ir technikomis, kurių man labiausiai patikęs – buvusių mokymų dalyvių sukurtas simuliacinis stalo žaidimas „Mission Z”. O kur dar ir jau įprasti Erasmus+ mainų privalumai – nauji draugai, naujos kultūros, tarptautinis darbas, patobulinta anglų kalba, pamatyta nauja šalis... Tai patirtis, keičianti gyvenimą! P.S. didelį ačiū tariu organizatoriams Narviksenteret, Europos Komisijai bei, žinoma, siunčiančiajai organizacijai “Unique Projects” už suteiktą nuostabią galimybę dalyvauti!